Kas tai yra lytiškai plintančios ligos?

Lytiškai plintančios ligos (LPL) yra vadinama ligos, kurios perduodamos vieno asmens kitam lytinių santykių (sekso, mylėjimosi) metu. Gydytojai LPL dar vadina šlapimo ir lyties takų ligomis, nes LPL gali pažeisti ir lyties takų, ir šlapimo sistemos, pvz., šlapimo kanalą. Šlapimo ir lyties organų ligos dažniausiai plinta lytinio kontakto metu.

Pasaulyje per metus LPL (kurių šiandien žinoma apie 25) suserga apie 250 mln. žmonių. Iš jų: 120 mln. užsikrečia trichomonomis, 50 mln. chlamidijomis, 30 mln. papilomos virusu, 25 mln. gonorėja ir 3,5 mln. sifiliu. Dėl gerai sukoordinuotos sveikatos apsaugos sistemos kai kuriose vakarų šalyse, pvz., Švedijoje, sergamumas LPL, o ypač gonorėja ir sifiliu, labai mažas. Tuo tarpu visoje Rytų Europoje, įskaitant ir Lietuvą, LPL, o ypač sifilis, yra labai paplitusios.

LPL priklauso tų ligų grupei, apie kurias mes mieliau nutylime arba kalbame pašnibždomis. Iškreipti vaizdiniai ir žinių apie šias ligas stoka, sukelia bereikalingą įtampą, nerimą ar baimę.

Čia jūs rasite aprašytus svarbiausių LPL požymius, jų gydymo būdus, patarimus kaip padėti sau ir savo lytiniams partneriams. Tai informacija, būtina apsaugojimui nuo užkrečiamųjų ligų.

Ką vadiname lytiniais santykiais?

Lytiniai santykiai – tai ne vien varpos įvedimas į makštį. Lytiniais santykiais arba seksu taip pat vadinami:

• Burnos arba oralinis seksas – kai partneriai bučiuoja arba kitaip stimuliuoja vienas kito lyties organus arba išeinamąją angą liežuviu;
• Analinis arba išeinamosios angos – kai varpa įvedama į tiesiąją žarną.

Kai LPL užsikrečiama oralinio (burnos) sekso metu, šios infekcijos taip pat gali pažeisti burnos ertmę ir gerklę.

Koks skirtumas tarp veneros ir lytiškai plintančių ligų?

Jokio skirtumo čia nėra. Abu pavadinimai apibūdina ligas, plintančias lytinio akto metu. Anksčiau šios ligos, dažniausiai sifilis ir gonorėja, buvo vadinamos meilės deivės Veneros vardu, t.y. venerinėmis.
Dėl tuometinio požiūrio į seksą, deja, pasitaikančio ir dabar, venerinės ligos buvo laikomos "nešvariu" žodžiu, peršančiu mintis apie amoralų gyvenimą. Todėl dažnai buvo bijoma net šį žodį ištarti.

Šiandienos visuomenėje seksas yra pripažintas normalaus gyvenimo dalimi. Nustatyta, kad nemaža dalis infekcijų plinta būtent lytinio akto (sekso) metu. Tad dauguma žmonių yra linkę vadinti šias ligas lytiškai plintančiomis ligomis.

Kuo ypatingos LPL?

Gyvenime mes kiekvienas "pasigriebiame" vienokią ar kitokią infekciją. Tačiau lytiškai plintančios infekcijos ypatingos tuo, kad visai negydomos ar netinkamai gydomos jos gali sukelti ilgalaikius ar net nepranykstančius sveikatos pakitimus, pavyzdžiui nevaisingumą (negalėjimą turėti vaikų). Nėštumo metu LPL galima užkrėsti dar negimusį kūdikį. Užsikrėtusi motina gali perduoti infekciją savo vaikui gimdymo metu. Taigi labai svarbu, kad visos LPL būtų gydytojų diagnozuojamos ir kuo greičiau gydomos.

Kas gali užsikrėsti?

Kiekvienas lytiškai aktyvus žmogus. Jeigu "mylėsitės" su užsikrėtusiu partneriu, Jūs taip pat galite užsikrėsti. Kuo dažniau keičiate partnerius, santykiaujate be apsaugos priemonių, tuo labiau rizikuojate užsikrėsti patys ir užkrėsti kitus.

Tačiau net jei Jūsų ir Jūsų partnerio santykiai ilgalaikiai, galimybė, kad vienas iš Jūsų pastebės ligos požymius, išlieka. Tai gali atsitikti todėl, kad kai kurios infekcijos tūno užsislėpę kūne ir dažnai nesukelia jokių ligos požymių (simptomų) net keletą mėnesių ar ilgiau. Gali būti, kad esate užsikrėtę ankstesnėje sąjungoje ir dar "tebenešiojate" infekciją, nors pats to net neįtariate. Gali nutikti ir taip, kad Jūs, pats to nežinodamas, užkrėtėte partnerį ir ne Jūs, bet Jis pastebi ligos požymius. Todėl neišsiaiškinę situacijos, nedarykite skubotų išvadų dėl savo partnerio neištikimybės.

LPL užsikrečia vyrai ir moterys nepriklausomai nuo amžiaus, gyvenamos vietos, etninės grupės ir pajamų. JAV (skelbiančioje daugiausia statistinių duomenų) kas penktas gyventojas (t.y. apie 56 mln. ) yra užsikrėtęs kokia nors LPL. Paaugliai yra didžiausia rizikos grupė dėl elgesio (dažnai linkę rizikuoti), nepakankamų žinių (nežino, kad rizikuoja užsikrėsti), ekonominės padėties (neturi už ką nusipirkti apsaugos priemonių) ir galiausiai dėl biologinių ypatybių (paauglių mergaičių gimdos kaklelis yra jautresnis chlamidijoms ir gonorėjai nei vyresnių).

Ar teisybė, kad moterims rizika užsikrėsti LPL yra didesnė?

Dėl moters anatominių ypatybių rizika užsikrėsti lytiškai santykiaujant be apsauginių priemonių joms yra didesnė nei vyrams. Moterys du kartus dažniau užsikrečia chlamidijomis vienkartinio lytinio akto metu su užsikrėtusiu partneriu nei vyrai analogiškoje situacijoje. Tie patys anatominiai ypatumai prisideda prie to, kad ankstyvi ligos požymiai dažniau lieka nepastebėti. Dėl negydytų LPL moterys nukenčia sunkiau nei vyrai, t.y. suserga dubens organų ligomis arba lieka nevaisingos. Tačiau laiku diagnozavus, dauguma moterų išgydomos.

Į ką atkreipti dėmesį ?

Jeigu Jūs pastebėsite kurį nors iš įspėjamųjų požymių (simptomų) išvardintų žemiau, nedelsdami kreipkitės į ginekologą, urologą ar venerologą. Atminkite, kuo greičiau pastebėsite ankstyvus simptomus ir pradėsite gydytis, tuo greičiau ir lengviau gydytojui pavyks Jus išgydyti.

Pagrindiniai infekcijos požymiai:

• neįprastos išskyros iš makšties (normalu, kad moters lyties organai yra drėgni, t.y. esama išskyrų, kurių dėka palaikoma švara ir sveikatingumas. Tačiau būtina konsultuotis su gydytoju, jei pakitusi išskyrų spalva, atsiradęs nemalonus kvapas ar pasikeitęs išskyrų tirštumas);
• išskyros iš varpos;
• žaizdelės arba pūslelės prie makšties, varpos ar tiesiosios žarnos;
• dirginimas apie makštį, varpą arba tiesiąją žarną;
• skausmas arba deginimo jausmas šlapinantis;
• padažnėjęs šlapinimasis;
• skausmas lytinių santykių metu;
• jokių simptomų (dauguma moterų ir vyrų, užsikrėtusių chlamidijomis, ir devynios iš dešimties moterų, užsikrėtusių gonorėja, visiškai nejaučia jokių požymių. Taip gali būti dėl to, kad jokie požymiai nepasireiškia iš viso arba požymiai gali būti tokioje kūno vietoje, kur Jūs negalite jų matyti arba jausti).

Ką daryti, jei įtariu esąs užsikrėtęs

Tiktai gydytojas gali Jums pasakyti, kuo Jūs užsikrėtęs ir kaip šią infekciją galima išgydyti. Jei Jūs manote, kad esate užsikrėtęs LPL, ar lytiškai santykiavote su asmeniu, kuris gali būti užsikrėtęs, kreipkitės į gydytoją nedelsdami. Laikas čia lemia daug ką: ankstyvas gydymas padės Jums išvengti daugumos ilgalaikių LPL pasekmių.

Jokiais būdais nesigydykite pats, nesinaudokite draugų patarimais. Be gydytojo konsultacijos ir specialių tyrimų Jūs nežinosite, kokia liga sergate. Daugelis LPL turi panašius požymius. Vienos infekcijos požymiai negarantuoja, kad Jūs neužsikrėtę keliomis infekcijomis, gydomomis visiškai skirtingais vaistais. Ir jeigu Jūs naudosite tinkamus vaistus prieš vieną infekciją, kita, kuri tuo pat metu bus organizme, liktų negydoma. Todėl galvodami, kad esate sveiki, iš tikrų jų Jūs tapsite infekcijos nešiotoju. Po kurio laiko liga gali pasireikšti Jums ir Jūsų užkrėstam lytiniam partneriui.

Jūs taip pat turite pasiūlyti ištirti savo lytinį partnerį. Tai padės Jums įsitikinti, ar neužkrėtėte jo, o antra vertus, padės Jums apsisaugoti nuo pakartotinio užsikrėtimo.

Ar LPL pagydomos?

Bakterinės infekcijos, tokios kaip gonorėja, chlamidijozė, sifilis yra pagydomos antibiotikais. Dėl įvairių priežasčių pasitaiko, kad gydymas yra nesėkmingas 0 -3 proc. vyrų ir 0 – 8 proc. moterų. Pastarieji pagyja pakartotino gydymo metu. Virusinių LPL, tokių kaip lyties takų herpes, taikomos priemonės dažnai tesušvelnina ligos simptomus, retina ligos pasikartojimus.

Kas vyks pas gydytoją?

Gydymo įstaigos personalas yra išmokytas gydyti lytis takų ligas efektyviai ir konfidencialiai. Kai pateksite pas gydytoją, Jūsų paklaus apie bendrą Jūsų sveikatos būklę, infekcijos požymius ir apie tai, kokį lytinių santykių būdą Jūs praktikuojate.

Tie klausimai yra ne gydytojo smalsumas, bet būdas aptikti kokios nors infekcijos simptomus ir jos buvimo vietą.

Po to Jus apžiūrės. Gydytojas paprašys Jus nusirengti, nes jis turės ištirti Jūsų lyties organus.
Vyrams paims mėginį iš šlaplės, moterims – iš šlaplės, gimdos kaklelio ir makšties.

Dažniausiai šis tyrimas iš karto padės atsakyti į klausimą esate užsikrėtęs ar ne. Dalis mėginių gali būti pasiųsta ištyrimui į laboratoriją. Mėginio paėmimas nėra skausmingas, bet gali būti šiek tiek nemalonus. Jums gali paimti ir kraujo mėginį (sifilio arba ŽIV testui).

Jeigu esate nėščia, būtinai praneškite apie tai gydytojui. Nuo to gali priklausyti, kokiomis priemonėmis gydytojas turės imti mėginėlį, o taip pat ir vaistų parinkimas (kai kurie vaistai gali pakenkti Jūsų dar negimusiam kūdikiui).

Kai kuriais atvejais gydytojas iš karto Jums atsakys, kuo Jūs užsikrėtęs, ir nedelsiant parašys Jums receptą. Tačiau Jus gali paprašyti atvykti pakartotinai po keleto dienų. Ypač svarbu, kad Jūs atvyktumėte pas gydytoją po paskirto gydymo (jeigu jis taip nurodo).Tik tuomet Jūs galėsite būti tikri, kad gydymas pasisekė.
Pasakymas partneriui. Kai Jums bus paskirtas gydymas, gydytojas gali paprašyti, kad Jūs patartumėte visiems savo lytiniams partneriams, turėtiems per pastaruosius šešis mėnesius, atvykti pasitikrinti. Taip yra todėl, kad galbūt jie taip pat yra užsikrėtęs ir turi būti kuo skubiausiai gydomi. Kai kada poros atvyksta pasitikrinti kartu. Tuo atveju Jūs galite suteikti vienas kitam emocinę paramą. LPL yra ne vieno, o visada kelių žmonių liga. Įtariant užsikrėtus, iki išsityrimo ir gydymo laikotarpiu yra patariama susilaikyti nuo lytinių santykių. Todėl labai svarbu LPL gydymo principas – gydytis reikia pradėti tuo pačiu metu Jums ir Jūsų lyties partneriams. Taip pasiekiami du tikslai. Pirma: pradėjus gydytis tuo pačiu metu, tikėtina, kad gydymo kursui pasibaigus tiek Jūs, tiek ir Jūsų partneris (-iai) būsite sveiki ir nebeužkrėsite vienas kito. Antra: tampa aišku, kad jeigu vienas iš partnerių nesigydys, tai pabaigę vaistų vartojimą Jūs ir vėl susirgsite.
Jeigu Jūsų partneriai nėra pastovūs ir Jūsų kontaktas yra atsitiktinis, yra labai svarbu įtikinti partnerį atvykti į gydymo įstaigą. Jis arba ji gali būti užkrėsti kitus. Todėl netgi anoniminis laiškas yra geriau negu nieko. Atminkite – bet kokia informacija, kurią Jūs pateikiate gydytojui, išliks konfidenciali.

Kuo daugiau iš žemiau išvardintų patarimų Jūs laikysitės, tuo mažesnė rizika užsikrėsti LPL:

• Apribokite partnerius. Kuo platesnis Jūsų lytinių partnerių ratas, tuo didesnė tikimybė sutikti užsikrėtusį lytiškai plintančia liga. Jūs rizikuojate užsikrėsti pats.
• Galvokite prieš ,,mylėdamiesi"! Geriausia vengti lytinių santykių, jeigu Jūs arba Jūsų partneris pastebėjo žaizdelę arba neįprastas išskyras lyties organų srityje. Jeigu Jūsų partneris yra peršalęs ir turi pūsleles apie burną, venkite lytinių santykių burna, kol pūslelės išnyks.
• Naudokite prezervatyvą arba diafragmą, nes LPL perduodamos per tokius kūno skysčius, kaip sperma, kraujas ir makšties išskyros. Sumažinus sąlyčio su šiais skysčiais galimybę, kartu sumažėja ir užsikrėtimo LPL galimybė. Moterims naudojant diafragmą pastaroji gali apsaugoti nuo gimdos kaklelio infekcijų. Teisingai naudojami prezervatyvai yra efektyvi priemonė, sumažinanti užsikrėtimą net ir sunkiausiomis infekcinėmis ligomis, tame tarpe ir žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV). Prezervatyvai neatlieka savo funkcijų, kai naudojami neteisingai arba nereguliariai. Pasitaiko ir nekokybiškų prezervatyvų, kurie lytinių santykių metu plyšta. Geriausia apsaugos priemonė yra 100 proc. abstinencija, kuria verta prisiminti kai kuriose, o ypač netikėtų "galimybių" situacijose. Moteriškas sargis makšties viduje yra alternatyvinis apsaugos būdas.
• Nusišlapinkite arba apsiplaukite lyties organus iš karto po lytinių santykių. Tai ne visada patogu, bet gali Jus apsaugoti nuo cistito ir uretrito.
• Pasakykite savo partneriui, jei įtariate ar žinote, kad esate užsikrėtę. Tai padaryti ne visuomet lengva. Bet visiškai tikėtina, kad partneris pirmasis užkrėtė Jus, ir gali būti, kad Jis užkrečia Jus pakartotinai, pats to nežinodamas.

Ar LPL sukelia AIDS?

Nors LPL tiesiogiai AIDS nesukelia, tačiau jos gali žmogų padaryti žymiai jautresnį ŽIV, sukeliančiam AIDS. Kadangi uždegimo vietose atsiradę gleivinių pažeidimai palengvina mikroorganizmo patekimą į kraują, asmenys, užsikrėtę sifiliu, gonorėja, chlamidija, gali lengviau užsikrėsti ir ŽIV, kai jie santykiauja su užsikrėtusiu partneriu.

Ar yra galimybė šimtu procentų užtikrinti, kad aš nesu LPL nešiotojas?

Deja, ne. Kai kurių LPL požymių nejaučiam, nematom iš karto. Nuo užsikrėtimo dienos iki ligos požymių pasireiškimo gali užtrukti nuo keleto dienų iki kelerių metų. Tad jei galvojate esą užsikrėtę – geriausia nedelsiant išsitirti. Netgi jei pasirodys, kad nesate užsikrėtę, tęskite "saugaus sekso" praktiką.

Ar normalu jausti depresiją dėl užsikrėtimo LPL?

Jei Jūs sužinojote, kad esate užsikrėtęs LPL, yra normalu jaustis sukrėstu, susirūpinusiu ar net supykusiu. Dauguma žmonių stipriau ar silpniau reaguoja emocionaliai. Svarbu atminti, jog nesate vieniši. LPL yra ne tokios jau retos, kaip galbūt galvojate iki šiol. Net du šimtai penkiasdešimt milijonų žmonių pasaulyje suserga kasmet! Labai svarbu nedelsiant kreiptis pagalbos į gydytoją. Kai pajusite, kad Jūs patys kontroliuojate situaciją, pasijusite žymiai geriau.

Ar galiu užsikrėsti LPL per rankšluosčius ar kitaip buityje?

Dauguma LPL užsikrečiama tiktai tiesioginio lytinio kontakto metu. Nelytiniu keliu dėl artimo kontakto užsikrėsti galima utėlėmis ir niežais. Niežai ir utėlės taip pat plinta per higienos reikmenis. Buityje užsikrėsti kitomis LPL galimybė labai maža.

Nesilaikant higieninių taisyklių, sergančios mamos gali užkrėsti mažas mergaites.

Taigi matote, kad nors ir ne visuomet, bet galima apsaugoti save ir savo lytinį partnerį nuo lytiškai plintančių infekcijų.

Perskaitę iki šios vietos Jūs tikriausiai susidomėjote, kas gi yra visos tos infekcijos, kas jas sukelia ir kas nutinka tam, kuris užsikrečia jomis.

Kandidozė

Kandidozė – grybelinis susirgimas dar vadinama pienligė – dažnai pasitaikanti liga. Susirgus kandidoze, pagausėja makšties išskyrų, jos tampa panašios į varškę ar dribsnius, vargina niežėjimas, deginimas, makšties srities paraudimas. Kartais tampa skausmingi lytiniai santykiai. Šia liga serga apie 10 proc. Vaisingo amžiaus moterų. Mielių grybelį galima rasti ir sveikos moters makštyje. Jeigu jos imuninė sistema stipri, grybelis nesidaugina. Palankios sąlygos jam daugintis susidaro tada, kai moteris patiria stresą, geria antibiotikus, serga diabetu, laukiasi kūdikio, nusilpus imuninei sistemai, po chemoterapijos kurso.
Kartais moterys, susirgusios kandidoze, bando gydytis pačios. Tačiau plaudamos makštį tik dar labiau sau pakenkia, nes išplauna "gerąsias" bakterijas, kovojančias su infekcijomis.

Pirmą kartą susirgus ūmia kandidoze, galima pagyti per 7-10 dienų. Gydytojas skiria žvakučių, kremo arba tablečių į makštį. Jei liga pasikartoja vieną kartą per metus ar dažniau, gydytis tenka ilgiau. Kartu su vaistais į makštį skiriama ir geriamųjų tablečių arba kapsulių. Gydymas trunka 2-3, kartais net 6 mėnesius. Jeigu liga nepasiduoda, kartu su vaistais skiriama vitaminų, stiprinančių imunitetą, sureguliuojama moters mityba.

Bakterinė vaginozė

Bakterinė vaginozė – kita dažnai pasitaikanti makšties infekcija. Šios ligos požymiai panašūs į pienligės. Moterį taip pat vargina gausios išskyros, niežėjimas, deginimas, paraudimas. Specifinis bakterinės vaginozės požymis – nemalonus išskyrų kvapas, panašus į žuvies.

Šią infekciją sukelia vieno ar daugiau tipų bakterijų dauginimasis. Moterims, gyvenančioms aktyvų lytinį gyvenimą, yra didesnė tikimybė užsikrėsti bakterine vaginoze, tačiau ji plinta ne tik lytiškai.
Bakterinė vaginozė gydoma vietiniais plataus poveikio spektro antibakteriniais vaistais (žvakutėmis arba makšties kremu). Jei moteris serga sunkiai arba liga kartojasi, skiriami geriamieji antibakteriniai vaistai. Juos turi vartoti ne tik moteris, bet ir jos partneris.Tai susirgimas, kurio metu sutrinka pusiausvyra tarp makšties natūralios mikrofloros. Susirgimo metu makštyje dažnai aptinkamos gardnerelos, mobilunkai, anaerobinės bakterijos ir kt. Dažniausiai serga aktyvų lytinį gyvenimą gyvenančios moterys.

Nemalonūs požymiai negydant nepraeis. Liga gali sukelti uždegimines vidaus organų ligas. Kai kurioms moterims ir vyrams nepasireiškia jokie požymiai.

POŽYMIAI

• iš makšties skiriasi gausios, balkšvos išskyros,
• išskyroms būdingas "žuvies" kvapas,
• jaučiamas lytinių organų niežulys,
• uždegiminė reakcija nėra išreikšta.

GYDYMAS: gydoma antibiotikais ir kitais specifiniais preparatais.

MĖGINIO PAĖMIMAS TYRIMAMS: mėginys imamas iš makšties ir daromas tepinėlis.

PARTNERIO KONTROLĖ: būtina tirti ir gydyti partnerį. Nuo šios ligos nevisada apsaugo prezervatyvai.

Trichomonozė

Trichomonozė – trečia dažniausiai diagnozuojama makšties infekcija. Moteris gali ir nejusti jokių ligos simptomų. Tačiau praėjus 4-20 dienų po užkrato patekimo į organizmą, dažnai ima varginti putotos, geltonai žalsvos nemalonaus kvapo išskyros, taip pat deginimas, niežėjimas ir makšties srities paraudimas, perštėjimas šlapinantis. Tampa nemalonūs lytiniai santykiai.Vyrams iš varpos kartais teka baltos išskyros, skauda šlapinantis.

Infekcija nustatoma padarius gimdos kaklelio tepinėlio mikroskopinį tyrimą. Trichomonozė gydoma antibakteriniais vaistais (tiek vietinio poveikio, tiek geriamaisiais). Abu partneriai gydomi kartu.

Trichomonozės slaptas periodas trunka nuo 3 iki 14 dienų, kartais ir ilgiau. Manoma, jog didesnė pusė šia infekcija užsikrėtusių vyrų gali nepastebėti ligos pradžios ir būti trichomonų nešiotojais.

Trichomonozės simptomai nėra labai ryškūs: vyrams atsiranda niežulys ar paprasčiausias perštėjimas šlaplėje, išskyrų beveik nebūna arba labai nedaug – lašiukas ryte prieš šlapinimąsi. Kai liga įsisenėja, gali suremti skausmai pilvo apačioje, prie sėklidžių. Moterys, užsikrėtusios trichomonomis, dažniausiai kreipiasi į gydytoją dėl pagausėjusių dvokiančių išskyrų, lyties organų niežulio. Jei nesigydoma, gali prasidėti gimdos priedų uždegimai, moteris gali tapti nevaisinga.

Chlamidijozė

Chlamidijozę – sukelia bakterija chlamidia trachomatis, prasiskverbianti į ląstelės vidų. Beje, iš visų chlamidijų tik ši vienintelė plinta lytiniu būdu. Infekcijai nustatyti gimdos kaklelio ar šlaplės išskyros tiriamos laboratorijoje. Mikroskopiniu tyrimu chlamidijos neaptinkamos. Chlamidiozė diagnozuojama atlikus genetinį tyrimą – vadinamąją polimerazinę grandininę reakciją. Ligos sukėlėjas nustatomas pagal jam būdingą DNR fragmentą. Šis tyrimas leidžia labai tiksliai nustatyti diagnozę iki 70 – 80 proc.

Užsikrėtusieji chlamidijomis (ir vyrai, ir moterys) dažniausiai nejaučia jokių ligos požymių. Patys to nežinodami jie gali būti ligos nešiotojais kelis mėnesius ar net kelerius metus. Paprastai chlamidiozė paūmėja nusilpus imuninei sistemai arba susirgus kita liga. Nesigydant vyrams prasideda dubens organų, šlaplės uždegimai, prostatitai, sutrinka lytinis pajėgumas, moterys negali pastoti, pastojiusios dažnai persileidžia arba prieš laiką gimdo ir pan.

Išplitimas. Tikrų duomenų Lietuvoje deja dar neturime. Nedidelės apimties tyrimais nustatyta, kad chlamidijomis Lietuvoje yra užsikrėtę apie 3 – 5 proc. sveikų, lytiškai aktyvaus amžiaus moterų ir 13 – 20 proc. moterų, pastebėjusių uždegiminius pokyčius. Užsienio literatūroje nurodoma, kad chlamidijomis gali būti užsikrėtę (priklausomai nuo šalies) 3 – 20 proc. sveikų vyrų. Taip pat yra žinoma, kad chlamidijos gali sukelti iki 80 proc. visų lyties takų infekcijų suaugusiems. Jos taip pat sukelia iki 30 proc. visų naujagimių akių gleivinės ir plaučių uždegimų.

Požymiai. Svarbu atminti tai, kad iki 60 proc. užsikrėtusių asmenų chlamidijos gali nesukelti jokių ligos požymių. Pavyzdžiui, dauguma moterų nepastebi jokių požymių arba jie būna tokie švelnūs, kad jos nesikreipia į gydytoją, bet gali užkrėsti kitus. Į gydytoją pacientas kreipiasi ne dėl pačios chlamidinės infekcijos, bet dėl jos pasekmių, pvz. negalėjimo turėti vaikų.

Požymiai paprastai pasireiškia praėjus 5 – 7 dienom ar net keliom savaitėm po užsikrėtimo. Chlamidiozės pasireiškimai gali įvairuoti kiekvienos infekcijos metu, tačiau yra nemaža požymių bendrų daugumai nespecifinių infekcijų:

• nebūdingos (pakitę) išskyros iš makšties, šlapimo kanalo, varpos ar tiesiosios žarnos;
• uždegimas lyties organų srityje;
• padažnėjęs šlapinimasis;
• skausmas arba deginimas šlapinantis;
• pagausėjęs kraujavimas tarp menstruacijų.

Mėginio paėmimas tyrimui. Mėginiai imami iš šlapimtakio, gimdos kaklelio, o kai kada ir iš tiesiosios žarnos. Pastaruoju metu vis dažniau naudojami metodai, kada galima chlamidijas nustatyti iš šlapimo ar paėmus mėginį iš makšties. Tačiau šie metodai yra brangūs ir ne visada taikomi. Tai nukleininių rūgščių analizė.Reikia prisiminti, kad pačiu geriausiu atveju chlamidijos bus aptinkamos maždaug 80 – 90 proc. visų užsikrėtusių.

Gydymas. Chlamidinė infekcija gali būti gydoma panaudojant vienkartinę tam tikrų antibiotikų dozę arba gydant dešimtį – keturiolika dienų iš eilės. Abejos antibiotikų grupės yra vienodai efektyvios. Pirmieji brangesni. Kontrolė po gydymo atliekama gydytojui nurodžius.

Partnerių kontrolė. Labai svarbu, kad ir dabartinis, ir buvę partneriai, kurie gali būti užsikrėtę, ateitų pasitikrinti ir gydytųsi. Gydymo laikotarpiu reikėtų susilaikyti nuo lytinių santykių.

Pasekmės. Chlamidijų sukelta infekcija yra viena iš dažniausiai pasitaikančių bakterinių lyties takų infekcijų. Negydoma ji gali sukelti moterims taip vadinamą mažojo dubens organų uždegimą. Ji taip pat yra dažniausia kiaušintakių uždegimo priežastis. Kiaušintakių uždegimas pasireiškia skausmu arba spaudimo jausmu apatinėje pilvo dalyje. Maždaug kas dešimtai chlamidijomis užsikrėtusiai moteriai išsivysto komplikacijos. Gali užakti kiaušintakiai, todėl moteris tampa nevaisinga (negalinčia turėti vaikų) arba vaisius vystosi ne gimdoje.

Vyrams chlamidijos gali sukelti kiaušinėlio, priedėlių, sėklinių pūslelių ir prostatos uždegimą (epididimitą, vezikulitą ir/ar prostatitą). Chlamidinis epididimitas pasireiškia skausmais, patinimu, skausmingumu mašnelės vienoje pusėje. Kartais pakyla net kūno temperatūra.

Tiek vyrams, tiek ir moterims chlamidijos gali sukelti akių ir šlapimo takų gleivinės uždegimus arba skausmus sąnarių srityse, t.y. taip vadinamą Reiterio sindromą, taip pat perihepatitą.

Todėl svarbu, kad ir vyras, ir moteris atvyktų į kliniką, jei jie įtaria esą apsikrėtę chlamidijomis arba pastebėję vieną iš išvardintų požymių.

Jei nėščia moteris yra apsikrėtusi chlamidijomis, gimdymo metu ji gali užkrėsti savo kūdikį, kuris susirgs akių arba plaučių uždegimu.

Ureaplazmozės ir mikoplazmozės – inkubacinis periodas yra apie dvi savaitės. Jų sukėlėjus taip pat galima aptikti tik atlikus polimerazinės grandininės reakcijos tyrimą. Šios ligos, kaip ir trichomonozė, vyrams gali sukelti prostatitus, moterims – gimdos priedų (dažniausiai gimdos kaklelio) uždegimus, kurių padarinys gali būti nevaisingumas.

Mikoplazmozė

Mikoplazmozė. Mikoplazmų sukeltas šlaplės, sėklidžių, makšties, gimdos kaklelio, gimdos gleivinės, kiaušintakių uždegimas vadinamas MIKOPLAZMOZE.

Mikoplazmos randamos gerklės, kvėpavimo takų, urogenitalinės sistemos gleivinėse. Mikoplazmoze užsikrečiama dažniausiai lytiniu keliu. Mikoplazmos gana dažnai randamos moterims ir vyrams, kurie serga arba sirgo gonorėja, trichomonoze, nes gonokokai ir trichomonos sudaro palankią terpę mikoplazmozei vystytis. Vyrams mikoplazmos gali būti nevaisingumo priežastimi, trikdydamos spermatozoidų judėjimą.

Nėščioms paankstina vaisiaus vandenų nutekėjimą.

POŽYMIAI: ligos eiga dažniausiai lėtinė. Ūmaus periodo metu: atsiranda pūlingų, pagausėjusių išskyrų iš lytinių organų, pasireiškia išorinių lytinių organų niežėjimas,deginimas ir perštėjimas, kartais galima užčiuopti kirkšnies srityje padidėjusius limfmazgius.

MĖGINIO PAĖMIMAS TYRIMUI: mėginiai imami: vyrams – iš šlaplės, moterims – makšties ir gimdos kaklelio kanalo.

GYDYMAS: antibakterinis, kurį paskiria gydytojas, atsižvelgdamas į išaugusio ligos sukėlėjo jautrumą tam tikriems antibiotikams. Mikoplazmos dažnai būna atsparios daugumai antibiotikų.

PROFILAKTIKA: Būtina ištirti dėl mikoplazmų visus lytinius partnerius. Visiškai išsigydyti gonorėją, trichomonozę ir kitas lytinių organų uždegimines ligas.

Gonorėja

Gonorėja – sukėlėjas – bakterija vadinama Neisseria gonorrhoica.Gonorėjos simptomai išryškėja po 2-10 dienų nuo užkrato patekimo į organizmą. Pirmuosius ligos simptomus greičiau pajunta vyrai. Jiems pradeda labai peršėti šlapimo kanalą, atsiranda itin daug išskyrų, skauda šlapinantis. Tuo tarpu moteris ligos požymių gali ir nepastebėti, nes išskyrų būna nedaug.

Tiesa, kartais liga moterims gali sukelti simptomus, panašius į apendicito priepolį – pilvo skausmus bei didelę temperatūrą. Tuomet ligonė gali atsidurti ant operacinio stalo ir tik po operacijos diagnozuojama gonorėja.

Požymiai skirtingi moterims ir vyrams ir paprastai pasireiškia praėjus dviem – dešimčiai ir daugiau dienų po užsikrėtimo.

Moterims:

• dauguma moterų, užsikrėtę gonorėja, neturi jokių nusiskundimų;
• neįprastos išskyros iš makšties;
• deginimo jausmas šlapinantis;
• skausmas pilvo apačioje;
• kartais gali būti dirginimas arba išskyros iš tiesiosios žarnos;
• gonorėja, perduota oralinio sekso metu, gali sukelti "peršalusios gerklės" jausmą.

Vyrams:

• maždaug vienas iš dešimties vyrų užsikrėtusių gonorėja neturi jokių nusiskundimų;
• deginimo jausmas šlapinantis;
• geltonos išskyros iš varpos;
• kartais dirginimas arba išskyros iš tiesiosios žarnos;
• gonorėja, perduota oralinio sekso metu, gali sukelti "peršalusios gerklės" jausmą.

Mėginio paėmimas tyrimui. Mėginys imamas iš šlaplės ar gimdos kaklelio, o kartais iš gerklės ar iš tiesiosios žarnos.

Gydymas. Gydytojas gali Jums paskirti antibiotikus, kurie dažniausiai visiškai pagydo gonorėją. Tačiau yra nemažai gonorėjos sukėlėjų, atsparių antibiotikams, tokiems kaip penicilinas. Todėl svarbu, kad Jūs atvyktumėte į gydytojo paskirtus susitikimus ir įsitikintumėte, kad išgijote. Paprastai gydytojas tokį susitikimą paskirs praėjus vienai – dviems savaitėms po gydymo.

Partnerių kontrolė. Labai svarbu, kad ir Jūsų dabartinis ir ankstesnis partneris, kuris taip pat gali būti užsikrėtęs, atvyktų išsitirti ir gydytis. Gydymo laikotarpiu vengti lytinių santykių.

Pasekmės. Moterims negydyta gonorėja gali sukelti kiaušintakių uždegimą, o šis – skausmus pilvo apačioje, nevaisingumą ir negimdinį nėštumą. Vyrams gonorėja gali komplikuotis į sėklidžių priedų ir prostatos uždegimą. Vyrams tapti nevaisingais rizika yra mažesnė nei moterims. Retai gonorėja gali sukelti akių, sąnarių uždegimus arba kraujo užkrėtimą.

Sifilis

Sifilis – gyvybei pavojinga liga, kuria taip pat užsikrečiama per lytinius santykius. Šia liga užsikrėsti galima ir prisilietus prie sifilio žaizdelės ant sergančio žmogaus kūno bučiuojantis.

Anksčiausiai pirmieji sifilio požymių atsiranda po 3-4 savaičių nuo užkrato patekimo į organizmą. Kartais po 2 – 3 mėn. Tai būna nedidelės, neskausmingos, dažniausiai kietos opelės arba įtrukimai ant lyties organų, patinsta šalia esantys limfiniai mazgai.

Jeigu nesikreipiama į gydytoją, per keletą savaičių žaizdelės pranyksta savaime. Tačiau ligos sukelėjas lieka organizme. Negydoma infekcija pereina į antrą, kur kas sunkesnę stadiją. Praėjus kelioms savaitėms išberia juosmens sritį, kartais – visą kūną arba tik kelias vietas. Kartais bėrimų ir kitų simptomų nebūna, yra pakitimų tik kraujyje. Be to, gali paburkti liaukos, užkimti gerklė, slinkti plaukai. Šie simptomai taip pat gali pranykti savaime ir pasikartoti tik po metų ar dviejų.

Trečioje sifilio stadijoje prasideda negrįžtami širdies, smegenų, nervų sistemos, akių, kaulų bei sąnarių pakitimai. Gali išsivystyti silpnaprotystė, širdies ligos, aklumas.

Sifilį geriausia gydyti pirmoje ligos stadijoje, kai atsiranda nedidelės opelės. Pakanka atlikti vieną ar kelias injekcijas – ir ligonis visiškai pasveiksta.

Sukėlėjas – Treponema pallidum, kuri aptinkama užsikrėtusiojo kūno skysčiuose.

Išplitimas. Sifilis pastaruoju metu yra labai paplitusi liga visoje Rytų Europoje. Daugumoje vakarų šalių ši liga retai pasitaiko. Lietuvoje 1998 m. buvo užregistruota 2 326 susirgimai.

Požymiai:

• Pirma stadija:
  • Neskausminga opelė dažniausiai atsiranda ant arba šalia makšties ar varpos, bet kartais burnoje arba tiesiojoje žarnoje. Opelė gali atsirasti praėjus vienai – dvylikai savaičių po kontakto su užsikrėtusiu asmeniu. Ši stadija paprastai trunka dvi – tris savaites.
• Antra stadija:
  • Bėrimai kūne atsiranda po dviejų – šešių mėnesių nuo užsikrėtimo.
  • Į peršalimą panašūs požymiai: karščiavimas, skausmas ir "perštinti gerklė", slenka galvos plaukai.
  • Antrosios stadijos požymiai užtrunka paprastai dvi – šešias savaites. Pirma ir antra stadijos gali būti nepastebėtos – slapta sifilio forma.
• Vėlyva stadija
  • Ši stadija gali atsirasti praėjus daugeliui metų po infekcijos. Išoriniai ligos požymiai šios stadijos metu bus išnykę, bet liga vis dar bus nepalikusi kūno.
  • Jei liga nebuvo gydyta ankstyvose stadijose, tai gali sukelti nepataisomus pakitimus akyse, širdyje, smegenyse ir kituose gyvybiškai svarbiuose organuose.

Mėginio paėmimas tyrimui. Jei opelė šlapiuoja, jos skystis gali būti ištiriamas mikroskopiškai. Tai galima padaryti pirmos ir antros stadijų metu. Praėjus keletui savaičių (4 – 5) nuo užsikrėtimo, kraujo serume ieškoma antikūnų prieš sukėlėją. Pirmą kartą gavus teigiamą atsakymą, kraujo tyrimas yra pakartojamas su specifiniais antigenais ir tik tada nustatoma diagnozė, nes nėštumo metu ar sergant tokiomis ligomis kaip pvz. Laimo borelioze, galimi klaidingai teigiami rezultatai.

Gydymas. Sifilis gali būti visiškai pagydomas naudojant antibiotikus, kuriuos Jums paskirs gydytojas, jei kreipsitės ankstyvose stadijose. Po gydymo atliekamas pakartotinis patikrinimas ir mažiausiai vienų metų laike imami kraujo mėginiai. Pasigydžius nėra pavojaus Jūsų palikuonims, tačiau kraujo donorystė neleidžiama.

Partnerio kontrolė. Labai svarbu kad dabartinis ir ankstyvesnieji partneriai, kurie gali būti ligos nešiotojai,ateitų pasitikrinti ir būtų gydomi. Lytinių santykių vengti tiek Jūsų, tiek ir partnerio tyrimo ir gydymo laikotarpiu. Kaip ir kitų LPL atveju, gydantis tik vienam iš partnerių, didelė tikimybė, kad ir vėl užkrėsite vienas kitą.

Pasekmės. Negydoma liga gali sukelti negrįžtamus sveikatos pakenkimus. Užsikrėtęs žmogus gali jaustis gerai, bet gali užkrėsti kitus. Nėščia moteris, užsikrėtusi sifiliu, gali perduoti ligą savo negimusiam kūdikiui.

Hepatitas B

Hepatitas reiškia kepenų uždegimą. Sukėlėjas – virusas. Skiriama keletas hepatito tipų. Hepatitas B gali būti perduodamas lytinio kontakto metu ir kontakto su kūno skysčiais metu, t.y. su krauju, seilėmis ir šlapimu. Kai kuriems žmonėms hepatitas B gali sukelti ilgalaikius kepenų pažeidimus.

Sukėlėjas – virusas, kuris randamas kraujyje ir kituose infekuoto asmens kūno skysčiuose.

Išplitimas. Pasaulyje apie 350 milijonų žmonių yra hepatito B viruso (HBV) nešiotojai. Nustatyta, kad kasmet pasaulyje nuo šios infekcijos ir jos pasekmių miršta apie vieną milijoną žmonių. Europoje kasmet šiuo virusu užsikrečia apie vienas milijonas žmonių, 100 000 tampa viruso nešiotojais, o 24 000 miršta nuo HBV pasekmių.

Lietuvoje kasmet registruojama apie 450 naujų HBV užsikrėtimo atvejų, tačiau paskaičiuota, kad faktinis susirgimų skaičius yra šešis kartus didesnis, t.y. siekia 2 700. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 80 000 HBV nešiotojų ir sergančių lėtiniu hepatitu B.

Požymiai skirstomi į tris stadijas:

• Pirma stadija. Pirmieji požymiai gali pasirodyti praėjus vienam – šešiems mėnesiams po kontakto su užsikrėtusiu partneriu:
  • apetito stoka, šleikštulys, rečiau vėmimas;
  • nepaprasto nuovargio jausmas ir apetito praradimas;
  • skausmai sąnariuose.
• Geltos stadija. Gelta yra ryškiausia hepatito B stadija. Ši stadija gali trukti nuo dviejų iki aštuonių savaičių. Stadijos požymiai yra tokie:
  • oda ir akių baltymai pagelsta;
  • šlapimas tamsiai rudas; išmatos pašviesėjusios;
  • pilvo jautrumas (papilvės srityje), skausmas dešinėje pašonėje.
• Sveikimo stadija:
  • odos ir akių geltonumas palaipsniui dingsta, šlapimas ir išmatos įgyja normalią spalvą;
  • atsiranda apetitas, išnyksta silpnumas.

Užsikrėtęs asmuo gali neturėti jokių simptomų ir užkrėsti kitus asmenis pats to nežinodamas.

Laboratorinė diagnostika. Jei norite sužinoti, ar esate užsikrėtę, ar sergate lėtine HBV infekcija, reikia ištirti Jūsų kraują. Tai ypač svarbu sergant lėtiniu hepatitu B, nes jo metu dažniausiai nebūna geltos. Šis tyrimas atliekamas retai, tik esant ūminio ar lėtinio hepatito B įtarimui.

Gydymas. Gydymo pagrindas yra tausojantis režimas ir dieta. Ligos pradžioje rekomenduojamas lovos režimas. Sergantis lėtine HBV infekcija gali būti gydomi interferono injekcijomis.

Apsisaugojimas. Yra sukurta efektyvi vakcina. Patvariai apsaugai (imunitetui) nuo HBV įgyti reikia vakcinuotis trimis vakcinos dozėmis. Tačiau "skiepai" neišgydys asmens, užsikrėtusio HBV. Pasyvi imunizacija imunoglobulinais yra labai brangi ir naudojama iškart po užsikrėtimo siekiant išvengti ligos.
Pasekmės. Iki 95 proc. atvejų motinos nešiojančios HBV gimdymo metu gali užkrėsti naujagimį, iš kurių apie 80 proc. sirgs lėtine HBV forma.

Hepatitas C

Hepatito C virusas (HCV) anksčiau vadintu "nei A nei B hepatitu". Šiuo metu užsikrėtę daugiau kaip 4 milijonai amerikiečių.

Maždaug 85% visų susirgusių pacientų liga pareina į lėtinį susirgimą. Panašiai kaip ir Hepatitas B, jei negydomas lėtinės HCV formos, didesnė tikimybė išsivystyti kepenų cirozei, kepenų vėžiui arba net kepenų nepakankamumui.

Daugiausiai kepenų transplantacijos operacijų JAV atliekama dėl lėtinio hepatito C infekcinio susirgimo.
Dažniausi hepatito C perdavimo būdai intraveninių narkotikų vartojimas ir kraujo arba kraujo produktų perpylimas iki 1992 metų.

Hepatito C rizikos faktoriai:

• Hemofilikai, kuriems perpilti krešėjimo produktai iki 1987 metų;
• Hemodializė;
• Organų persodinimas;
• Intraveninės injekcijos;
• Kraujo perpylimai iki 1992 metų;
• Adatų įdūrimai;
• Tatuiruotės;
• Seksas su daug seksualinių partnerių.

Hepatitas C yra sunkiausia hepatito forma. Maždaug pusei užsikrėtusių ligonių jis pereina į lėtinę formą.
Negydant ligonių, jiems yra didelė rizika, jog išsivystys kepenų cirozė, kepenų nepakankamumas ar kepenų vėžys. Dažniausia kepenų transplantacijos JAV priežastis yra kepenų nepakankamumas dėl lėtinio hepatito C.

Jei esate užsikrėtęs hepatito C virusu 6 mėnesius ir ilgiau, Jūsų gydytojas gali pradėti medicininį gydymą, kad išvengti pastovaus kepenų pažeidimo.

Viena iš lėtinio hepatito C gydymo galimybių- kombinuotas gydymas Rebetoliu (ribavirino kapsulėmis ir Introno A (interferono alfa-2b) injekcijomis).

ŽIV ir AIDS

Sukėlėjas. AIDS (įgytas imunodeficito sindromas, angliškai Acquired Immune Deficiency Syndrome) yra sindromas, sukeltas žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV). Virusas gali pažeisti organizmo imuninę apsaugos sistemą taip, kad pastaroji negalės kovoti su infekcijomis. Daugeliui sergančių AIDS išsivysto tam tikros vėžio formos. Jie taip gali susirgti sunkiomis plaučių, virškinimo sistemos, centrinės nervų sistemos ir odos infekcinėmis ligomis. Šios ligos gali būti mirtinos. Iki pastarojo laiko nėra vaistų nuo AIDS. Virusas, sukeliantis AIDS, išlieka kraujyje, spermoje, makšties ir gimdos kaklelio išskyrose. Nepastebėta, kad ŽIV būtų perduotas per seiles ar ašaras. Užsikrėsti galima lytinių santykių metu (per tiesiąją žarną, makštį ar burną), per kraują, naudojant užkrėstas adatas, švirkštus arba kitą kraują injekuojančią įrangą. Motinos gali perduoti ŽIV dar negimusiam kūdikiui.

Požymiai. Žmonės, užsikrėtę ŽIV, gali puikiausiai jaustis daugelį metų. Jie gali nežinoti, kad yra užsikrėtę, todėl gali užkrėsti kitus. Pusei užsikrėtusių ŽIV per dešimtmetį išsivystys AIDS. Susirgimo požymiai priklauso nuo to, kaip greitai virusas sugeba griauti žmogaus imuninę (apsauginę) sistemą. Liga vystosi palaipsniui. Pradžioje ji pasireiškia bendro negalavimo reiškiniais:

• karščiavimu be aiškios priežasties, prakaitavimu, bendru silpnumu, viduriavimu, limfmazgių padidėjimu, svorio sumažėjimu;
• kiti požymiai priklauso nuo to, kokie organai yra pažeidžiami.

Gydymas. Vaistų nuo AIDS dar nėra. Tačiau žmogus, turintis ŽIV arba AIDS, gali būti gydomas nuo tų ligų, kuriomis jis susirgo dėl išsivysčiusio imunodeficito (organizmo apsauginių funkcijų neturėjimo). Mėginio paėmimas tyrimui. Užsikrėtusiems asmenims tiriamas kraujas.

Apsauga. Sumažinti užsikrėtimo ŽIV riziką lytinio kontakto metu galima tais pačiais būdais kaip ir kitų LPL atveju, t.y.:

• kuo mažesnis Jūsų lytinių partnerių skaičius, su kuriais turite nesaugų seksą, tuo mažesnė tikimybė sutikti užsikrėtusį ŽIV;
• rizika užsikrėsti arba platinti virusą sumažės, jeigu Jūs naudositės prezervatyvais;
• pergalvokite savo lytinio gyvenimo įpročius. Vieni sekso būdai yra mažiau rizikingi negu kiti.

Analinis lytinis santykiavimas (kai varpa įvedama į tiesiąją žarną) yra ypač pavojingas dėl dažnų tiesiosios gleivinės pažeidimų šių santykių metu. Makšties lytiniai santykiai yra taip pat rizikingi. Virusas gali būti perduodamas tiek vyro, tiek ir moters lytiniams partneriams per spermą arba moters lyties organų skysčius.
Burnos (oralinis) seksas, t.y. kai vienas partneris stimuliuoja kito lyties organus su burna ar liežuviu, taip pat gali būti rizikingas, kadangi virusas gali persiduoti su sperma arba makšties skysčiu į kito asmens kūną, ypač jei pastarasis turi įpjovimų arba įdrėskimų gleivinėje.

Norėdami sumažinti užsikrėtimo ŽIV galimybę per kraują:

• venkite dalintis bet kokiu įrankiu, kuris praduria odą;
• jeigu Jūs leidžiatės vaistus, visada naudokitės savo švirkštais. Niekada ir su niekuo jais nesidalinkite, nesvarbu, kokie švarūs jie Jums beatrodytų.

ŽIV neperduodamas kasdienio socialinio kontakto metu.

Lyties takų pūslelinė (HERPES)

Lyties takų pūslelinę (HERPES) – sukelia herpes simplex 1 ir 2 virusas. Genitalinis pūslelinės virusas sukelia tik lyties takų pūslelinę. Užsikrėtus šiuo virusu, prasideda skausmingas lyties takų (gimdos kaklelio kanalo, gimdos, kiaušintakių ir šlaplės bei šlapimo pūslės) uždegimas. Šiuo virusu užsikrečiama per nesaugius lytinius santykius.

Lyties organų pūslelinė – labai dažna liga. Manoma, kad 1/3 lytiškai aktyvių suaugusiųjų yra genitalinio pūslelinės viruso nešiotojai. Apie 75 proc. Jų nejaučia jokių ligos simptomų.

Ligos požymių atsiranda praėjus 3-6 dienoms nuo užsikrėtimo. Užsikrėtusi moteris skundžiasi lyties organų srities perštėjimu, apatinės pilvo dalies skausmu, kartais skausmingu šlapinimusi. Ligą lengva nustatyti, kai ant išorinių lyties organų, makšties ar gimdos kaklelio gleivinėje atsiranda pūslelių, pilnų skaidraus skysčio. Vėliau šis skystis padrumstėja. Pūslelės iš pradžių yra segtuko galvutės dydžio, vėliau gali padidėti, susilieti ir trūkti. Susidaro žaizdelės, kurios pasidengia šašais. Po kiek laiko šašai nukrinta. Kartais gali padidėti ir tapti skausmingi kirkšnių limfmazgiai, pakilti temperatūra. Liga vidutiniškai trunka 2-4 savaites, tačiau virusas lieka organizme. Jis tūno nervų ląstelėse ir laukia palankaus momento, kol galės vėl pasireikšti. Pūslelinės kartojimąsi gali paskatinti stresas, pervargimas, nauji lytiniai santykiai, menstruacijos, imuninės sistemos nusilpimas.

Vaisto, kuris visiškai sunaikintų virusą ir liga nesikartotų, nėra. Mteris gimdydama gali perduoti ligą naujagimiui.

Kadangi užsikrečiama pūsleline per skystį, reikėtų nesibučiuoti su apšašusiais žmonėmis, patartina santykiauti tik naudojant prezervatyvą. Venkite kontakto su sergančiu žmogumi – nesinaudokite tais pačiais indais, rankšluosčiu.

Tiems kas propaguoja oralinius-genitalinius santykius apie 50 proc. Pirmąją genitalijų herpeso ataką sukelia Herpes simples 1 virusas.

Lyties takų karpos (kondilomos)

Lyties takų karpos (kondilomos) – dar viena virusinė lyties organų liga. Jas sukelia žmogaus papilomos virusas, kuriuo užsikrečiama per lytinius santykius. Užsikrėtusioms lyties takų karpomis moterims padidėja rizika susirgti gimdos kaklelio vėžiu. Papilomos virusas tiriamas medicinos centre "Lorna".

Karpų atsiranda po lytinių santykių su užsikrėtusiuoju praėjus 1-6 mėnesiams, kartais dar vėliau. Tiek vyrams, tiek moterims karpų išauga ant lyties organų arba apie išangę. Lyties takų karpos – tai plokščios arba įvairiais dydžiais baltai rožinės arba odos spalvos išaugos. Kartais jos būna mažutės ir beveik nepastebimos, kartais spenelio pavidalo ir gana didelės, auga po vieną, dvi ar net grupelėmis.

Dauguma karpų nesukelia jokių nemalonių simptomų, išskyrus tai, kad jos jaučiamos. Dėl lėtinės infekcijos gali deginti ir niežėti lyties organus arba aplink juos.

Specifinio lyties takų karpų gydymo nėra, tačiau yra priemonių, kurios palengvina ir sušvelnina ligos požymius (pojūčius), sumažina skausmą. Labai didelės karpos šalinamos chirurginiu būdu.

Gardnerelos

Gardnerelos – dažniausiai sukelia vaginozę – tai lytiniu keliu plintanti liga.

• Pakitęs išskyrų kvapas ("žuvies") arba išvaizda – jos gali tapti balkšvos arba pilkšvai baltos);
• Daugiau nei paprastai išskyrų iš makšties;
• Niežėjimas, deginimas arba skausmas makštyje;

Nemalonūs požymiai negydant nepraeis. Liga gali sukelti uždegimines vidaus organų ligas, nevaisingumą. Vyrams infekcija gali patekti į prostatą ir šlaplę. Kai kurioms moterims ir vyrams nepasireiškia jokie požymiai.

MĖGINIO PAĖMIMAS TYRIMAMS: mėginys imamas iš makšties ir daromas tepinėlis.

PARTNERIO KONTROLĖ: būtina tirti ir gydyti partnerį. Nuo šios ligos nevisada apsaugo prezervatyvai.

Citomegalo viruso sukelta infekcija

Sukėlėjas – citomegalo virusas (CMV), priklausantis Herpes virusų grupei. 50 proc. reprodukcinio amžiaus moterų turi imunitetą šiai infekcijai. 2-28 proc. nėščiųjų CMV gali būti nustatomas gimdos kaklelyje ir šlapime. Intrauterininės infekcijos dažnis 1- 4 proc. visų nėštumų.

Pagal klinikinę eigą infekcija gali būti pirminė (ūminė) arba lėtinė. Pirminės infekcijos atveju vaisius užkrečiamas 40-50 proc. atvejų. Lėtinės infekcijos atveju vaisiaus užkrėtimo rizika žymiai mažesnė. Labiausiai vaisius pažeidžiamas jeigu susergama iki 20 nėštumo savaitės. CMV užsikrečiama lytinių santykių metu, atliekant kraujo transfuziją ar organų transplantaciją, turint kitų kontaktų su infekuoto individo organizmo skysčiais (seilėmis, šlapimu, motinos pienu). Vaisius ir naujagimis užsikrečia virusui patekus per placentą arba ascendentiniu būdu.

CMV nešiojimo rizikos grupei priklauso vaikų darželių auklėtojos bei medicinos seserys, dirbančios su psichiškai nesveikais vaikais. CMV infekcija dažniau pasitaiko žemo socialinio lygio bei turinčių daug lytinių partnerių moterų tarpe.

Diagnostika. Nėščiai moteriai dažniausiai būna besimptominė infekcija. Retais atvejais pirminė (ūminė) infekcija panaši į infekcinę mononukleozę.

Gimus CMV užkrėstam naujagimiui būdinga hipotrofija, periventrikuliariniai kalcifikatai galvos smegenyse, mikrocefalija, chorioretinitas, katarakta, hepatosplenomegalija, gelta, trombocitopeninė purpura, širdies ydos. Šie požymiai būdingi tik 10 proc. naujagimių su įgimta CMV infekcija.

90 proc. vaikų su įgimta infekcija tik vėliau išryškėja protinis atsilikimas, spastinis paralyžius, kurtumas, aklumas. Vaikai su įgimta CMV infekcija virusą su šlapimu ir seilėmis gali išskirti iki 4 metų amžiaus.

Diagnozuojant šią infekciją svarbūs laboratoriniai tyrimai: viruso išskyrimas (PGR, viruso kultūra) bei serologiniai testai (tiriami specifiniai imunoglobulinai IgM ir IgG)

Gydymo nėra, vakcinos kol kas taip pat nėra.

Nespecifinės infekcijos

Dažnai nepavyksta nustatyti, kokie mikroorganizmai sukelia šlapimo kanalo ir lyties takų uždegimą. Tokiais atvejais sakoma, kad infekcija yra nespecifinė. Jų tarpe:

• cistitas (šlapimo pūslės uždegimas),
• vaginitas (makšties uždegimas),
• uretritas (šlapimo kanalo uždegimas),
• proktitas (tiesiosios žarnos uždegimas),
• cervicitas (gimdos kaklelio uždegimas).

Kai žodžio gale Jūs matote -itas (lotyniškai -itis), tai reiškia kokio nors organo uždegimą.

Išplitimas. Maždaug trečdaliui vyrų, kurie kreipiasi dėl šlapimtakių uždegimo, nepavyksta rasti jokių bakterijų. Vienam ketvirtadaliui iš jų galima aptikti chlamidijas arba gonokokus. Moterims nespecifinės infekcijos taip pat dažnos.

Požymiai:

• dauguma neturi jokių nusiskundimų arba jie nežymūs;
• išskyros iš šlapimo kanalo arba makšties;
• perštėjimas šlapinantis.

Mėginių paėmimas tyrimui. Vyrams paimamas tepinėlis iš šlapimo kanalo, moterims mėginėliai paimami iš šlapimo kanalo, gimdos kaklelio ir makšties. Uždegimą gydytojas gali nustatyti mikroskopu, ištyręs tepinėlį dar pacientui neišėjus.

Gydymas. Skiriami antibiotikai.

Partnerio kontrolė. Nespecifinė infekcija ne visada perduodama lytiškai. Tačiau dabartinis partneris vardan saugumo taip pat turėtų išsitirti ir, jei reikės, gydytis.

Pasekmės. Infekcija, sukėlusi uždegimą, gali apimti ir kitus šlapimo – lyties organus.

Utėlės

Sukėlėjas. Plokščioji utėlė Pediculosis pubis, yra pilkai gelsva, dviejų – trijų milimetrų dydžio, primenanti krabą. Utėlės matomos plika akimi.

Požymiai:

• siurbdama kraują utėlė sukelia stiprų niežėjimą lyties organų srityje. Utelė geriausiai tarpsta plaukuose apie lyties organus, bet gali būti aptinkama ir kitose plaukais apaugusiose kūno dalyse. Maži vaikai gali turėti utėlių ir galvos plaukuose bei antakiuose;
• mažos glindos (kiaušinėliai), atsirandančios lyties organus supančiuose plaukuose arba apatiniuose rūbuose.

Užsikrėtimas. Plokščiomis utelėmis paprastai užsikrečiama lytinio kontakto metu, bet taip pat ir kito artimo kūno kontakto metu. Dėl blogų higienos sąlygų utėlėmis galima užsikrėsti per patalynę bei apatinius drabužius. Taip pat galima užsikrėsti ir viešose įstaigose (soliariumas, pirtis). Tačiau utelės išgyvena maždaug dieną, jei nepatenka ant kūno.

Mėginio paėmimas. Diagnozė nustatoma aptikus utėles arba jų kiaušinėlius plaukuose.

Gydymas. Paprastas plovimas su muilu ir vandeniu nepadeda sunaikinti utėlių arba atsikratyti glindų. Specialūs losjonai lengvai ir greitai padeda atsikratyti šių parazitų. Gydytojas patars Jums kokią priemonę nusipirkti.

Partneris. Kad išvengti pakartotino užsikrėtimo, gydomi iš karto visi šeimos nariai, turėję kontaktą su apsikrėtusiuoju.

Niežai

Sukėlėjas. Tai mažos erkutės, prasigręžiančios takučius odoje apie lyties organus, ant rankų, sėdmenų, pilvo srityje ir kitur. Ten jos poruojasi ir deda kiaušinėlius. Patelės yra 0,2 mm dydžio ir sunkiai pastebimos plika akimi.

Požymiai. Erkutės sukelia stiprų niežėjimą praėjus dviems – trims savaitėms nuo užsikrėtimo, kuris labiausiai jaučiamas vakare ir naktį.

Perdavimas. Erkutėmis galima užkrėsti artimo kūno kontakto metu, pavyzdžiui, lytinių santykių metu.
Mėginio paėmimas. Gydytojas patikrina erkučių "takelius" ir paima erkutę adata.

Gydymas. Erkutės sunaikinamos paskyrus specialų gydomąjį tepalą, kuriuo ištrinamas kūnas. Niežėjimas gali išlikti dar kokią savaitę po to, kai erkutės išnyksta.

Partneris. Visi šeimos nariai ir partneris turi būti gydomi kartu. Geriausia, jei visi tie asmenys išsitirs.

Papildoma informacija

Cistitas – moters šlaplė – kanalas, kuriuo iš šlapimo pūslės išteka šlapimas,- yra daug trumpesnė nei vyrų, todėl ligą sukeliantiems mikrobams lengviau patekti į šlapimo takus, todėl ūminis nekomplikuotas bakterinis cistitas, sukeltas infekcijos, dažniausiai vargina moteris, ypač jaunas, seksualiai aktyvias.

Kaip atpažinti cistitą?

Norisi dažniau nei paprastai šlapintis, o pasišlapinama po nedaug.Šlapinantis skauda ir peršti. Šlapimas tamsus, drumstas, šlapime gali būti kraujo. Juntamas bukas skausmas pilvo apačioje ar ties juosmeniu.
Gydytojas dažniausiai gali diagnozuoti šlapimo takų infekciją, atlikęs paprastą šlapimo tyrimą. Kartais tenka atlikti šlapimo pasėlį – šiuo tyrimu ieškoma ligą sukeliančių mikroorganizmų. Kai jų randama, nustatoma, kokiems vaistams jautrūs ligos sukėlėjai.

Gydant cistitą taikomi keturi pagrindiniai antimikrobinių vaistų, kuriems jautri šlapimo mikroflora, skyrimo būdai. Vaistų vartojimo tvarka visada nustatoma individualiai, pagal ligos sunkumą ir eigą. Jei reikia, skiriama profilaktinė terapija – mažos vaistų dozės vartojamos vienodais intervalais arba atsižvelgiant į lytinius santykius.

Kas gali sukelti cistitą?

Infekcija. Dažniausiai cistitą sukelia bakterijos, šlapimo pūslę pasiekiančios pro šlaplę, kurioje normaliai bakterijų neturėtų būti. Bakterijų į šlaplę gali patekti, kai naudojami higieniniai tamponai, lytinių santykių metu ir kai pasituštinus išangė šluostoma iš nugaros į priekį (lytinių organų link).

Mechaninė trauma. Audringi lytiniai santykiai ir pernelyg aptempti apatiniai drabužiai. Kontracepcijai naudojama diafragma taip pat padidina cistito riziką.

Cheminiai dirgikliai. Cistito simptomus gali sukelti kvepiantys muilai, dušo želė, intymiai higienai skirti dezodorantai. Gali cistitą išprovokuoti stipri arbata, kava, alkoholis, aštrus maistas.

Hormonų trūkumas. Po menopauzės šlaplės ir šlapimo pūslės gleivinė dėl moteriškų hormonų (estrogenų) kiekio sumažėjimo suplonėja. Suplonėjusi gleivinė labiau pažeidžiama infekcijos ir mikrotraumų.

Tyrimai atliekami medicinos centre "Lorna", Lietuvos AIDS ir BMT laboratorijose Vilniuje.